dvarionas2.jpg

 

Vienas iš kilniausių Balio Dvariono paskutiniųjų gyvenimo metų sumanymų buvo noras aplankyti visas Lietuvos vaikų muzikos mokyklas. Tuomet jų buvo gerokai per šimtą. Šį sumanymą kompozitorius pradėjo sėkmingai įgyvendinti – su koncertais, kuriuose, padedamas kitų atlikėjų, fortepijonu skambino ir jis pats, apvažiuota labai daug. Deja, nelemta liga sutrukdė viską atlikti iki galo.

Jau po mirties, minint 70-ąsias kompozitoriaus gimimo metines, kilo mintis pagerbti jo atminimą įsteigiant B. Dvariono vardo konkursą. konkurso iniciatoriais tapo Balio ir Aldonos

Dvarionų mokiniai – kompozitorius bei pianistas Julius Andrejevas ir pianistas, pedagogas Aleksandras Jurgelionis. Jie, tuomet B. Dvariono septynmetės muzikos mokyklos fortepijono skyriaus mokytojai, užkrėtė šiuo sumanymu mokyklos vadovybę, kuri, kaip anuomet sakydavome, „pramušė“ ideologinius suvaržymus bei draudimus.

Žydintį 1974-ųjų pavasario rytą, sidabrine Beatričės Grincevičiūtės dainuojama „Žvaigždute“ buvo atidarytas pirmasis B. Dvariono respublikinis jaunųjų pianistų konkursas. renginys turėjo didelį pasisekimą. Vertinimo komisijai vadovavo viena žymiausių pasaulio pianisčių Tatjana Nikolajeva. Buvo atrasta labai daug muzikai gabių vaikų iš įvairių miestų ir provincijos miestelių. Į finalinį turą Vilniuje atvyko per šimtą pradedančiųjų ir pažengusių pianistų. 16-ai iš jų buvo suteikti laureatų vardai. Visus organizatorių lūkesčius pranokę rezultatai patvirtino šio renginio aktualumą, o drauge savaip pratęsė pirminį sumanymą – dabar jau nebe kompozitorius ateina pas vaikus, bet vaikai, atlikdami jo kūrinius, prisimena ir pagerbia kūrėją.

Netrukus kilo mintis neapsiriboti vien fortepijonine muzika, bet į konkursą pakviesti ir smuikininkus. Juolab, kad į tarptautinį pripažinimą lietuvišką muziką pakylėjo būtent B. Dvariono koncertas smuikui h-moll, kuris tapo reikšmingu įvykiu mūsų mene ir labai prisidėjo išsaugant tautinę kultūros savastį. Jau nuo VI-ojo konkurso (1986 m.) dalyvauja ir visų specialybių stygininkai: altininkai, violončelininkai, kontrabosininkai ir kt. Tačiau muzikinės programos pagrindą ir toliau sudarė kūriniai fortepijonui ir smuikui, kuriuose geriausiai atsiskleidė kompozitoriaus talentas bei meninė raiška.

Respublikiniu konkursas buvo labai neilgai. Greitai jame panūdo dalyvauti ir kitų Sovietų Sąjungos Respublikų atstovai: gruzinai, armėnai, uzbekai, kirgizai, jau nekalbant apie mūsų kaimynus – latvius, baltarusius, estus. Mažiau nei per dešimt metų konkursas, pelnęs sąjunginį pripažinimą, de factotapo tarprespublikiniu. Tačiau oficialiai tarptautinį statusą šis renginys įgijo 1989 metais. Tuomet ką tik įsikūrusi Lietuvos muzikų draugija suorganizavo pirmąjį Tarptautinį B. Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursą. Nuo tų atmintinų metų, nepaisant banguoto mūsų atsikūrusios valstybės gyvenimo, o kartais net ir kritiškų situacijų, jaunųjų atlikėjų konkursas visuomet įvykdavo. Valstybė pajėgdavo atrasti lėšų, kad ši tauri tradicija, nors ir kukliai, būtų išsaugota.

Tiesą sakant, pirmieji konkursai vyko vien iš entuziazmo. Su didžiausia pagarba galiu padėkoti vertinimo komisijos nariams, kurie dirbo be jokio atlygio, ir prisiminti visus dalyvius, tėvelius bei mokytojus, dalyvavusius konkurse iš idealistinių paskatų – auklėti naujus talentus, skatinti jų meninį išprusimą, populiarinti B. Dvariono kūrybą.

O kaip neprisiminti šviesios atminties grafiko Rimtauto Gibavičiaus idėjos konkurso nugalėtojus apdovanoti savo autoriniais darbais? Šį taurų sumanymą savo grafikos atspaudais tęsė

V. Kalinauskas, M. Vilutis, D. Plikionytė-Bružienė, E. Kriaučiūnaitė, tapytomis drobėmis – J. Korzeniowsky, B. Uogintas ir kt. Taip konkursas, išaugęs savo rėmus, tapo kūrybą skatinančiu dailininkų sąjūdžiu. Tokiomis iniciatyvomis praturtinta konkurso praeitis yra unikali, kadangi prie jo ištakų būrėsi ne tik muzikai, bet ir kitų sričių menininkai.

Konkurso muzikinė programa atspindi B. Dvariono vertybių hierarchijos ir meninės raiškos nuostatas. Barokas ir iškiliausia jo epochos figūra – J. S. Bachas, prieš kurį, kaip sakydavo kompozitorius, reikia tik atsiklaupti. Vienos klasikai, kurių interpretacijomis garsėjo B. Dvarionas – pianistas ir dirigentas. Didieji europos romantikai ir jų aistrų pasaulis, taip artimas kompozitoriaus

prigimčiai ir Lietuvos muzikai; jų kūrybą, pradedant M. k. Čiurlioniu, J. Gruodžiu ir kitais, nuo pat pirmojo rečitalio B. Dvarionas nepailstamai propagavo.

B. Dvarionas, ne kartą vertinęs muzikantus įvairiuose (pianistų, dirigentų, vargonininkų) konkursuose nemėgo dalyvių diferencijavimo. „Gyvas muzikavimas nedėliojamas tarsi daiktai į lentynas“, – teigdavo kompozitorius. – „Tas aukščiau, o anas žemiau, šis pirmesnis, o kitas paskesnis.“ Todėl šiame konkurse laureatais tapę atlikėjai neskirstomi pagal eiliškumą, visi jie – laimėtojai. Tik ypač ryškiems talentams įteikiamas Grand Prix.

Konkursas metai iš metų tobulėjo atspindėdamas ryškią profesionalumo plėtotę. Todėl jau V-ame konkurse (2000 m.) prireikė patikslinti ir praplėsti amžiaus grupes (vietoj dviejų buvo pasirinktos trys amžiaus pakopos). Išaugęs atlikimo lygis leido vyresniųjų grupės dalyviams praturtinti programą trečiuoju turu, kuriame muzikuojama jau pritariant simfoniniam orkestrui. Aukštą konkurso profesinį ir meninį lygį, nusistovėjusius skaidrius vertinimo kriterijus pripažino ir Europos Jaunimo muzikos konkursų sąjunga (EMCY), į kurią buvome priimti 2002 metais.

B. Dvariono konkursas auga ir plečiasi, daugėja dalyvių iš įvairių pasaulio kraštų. Dabar jau sunku beatsekti, kelioms dešimtims garsių artistų jis tapo pirmuoju žingsniu į pripažinimą. Betarpiško muzikavimo dvasia, naujos pažinties su talentais džiaugsmas suteikia jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursui reto kūrybiškumo aurą, palaimingos jungties su muzika būseną. Tai buvo ir yra išskirtinė šios Muzikos šventės savybė ir esminė jos nuostata.

 

Prof. Dr. JURGIS DVARIONAS


Pagrindiniai Rėmėjai


Organizatoriai


Narystė


Partneriai



Kalba